Drugeliai

Bild von Dieter J Baumgart
Mitglied

     Pati svarbiausia pasaulio kalba
šypsenos kalba

     Tuo metu, kai buvo sutverti drugeliai, gavosi taip, kad galų gale liko tik vienas drugelis, kuriam neteko nei kūno, nei sparnelių, nei jausmų. Nieko iš viso to, ką turėjo jo broliai ir seserys kurie, kaip stebuklingi žiedai, plazdeno ore.

     Jis liko paprasčiausiai nematomas!

     Iš pradžių jis to nežinojo, ir taip pat aip ir kiti, leidosi vėjo nešamas, tupė ant žiedų, kad, kaip jis galvojo, papuošti juos savo buvimu.

     Bet vieną kartą jis vis dėl to pastebėjo, kad niekas į jį nekreipia dėmesio ir kad netgi kartais jis susiduria su kitais drugeliais, nežiūrint į tai, kad visada stengiasi būti labai atsargiu ir nutupia tik ant laisvų,niekeno neužimtų žiedų. Jis net nenumanė, kad kiti jo nemato.

     Ir tada jis suprato, kad jis galbūt nematomas! Nors jis ir anksčiau galėjo tai pastebėti, juk pats savęs jis irgi nematė. Bet vis gi jo tai negąsdino, nes jis galvojo, kad užtenka to, jog jo grožis yra matomas kitų. Ir jam pačiam tai matyti nebūtina. Bet iš tikro jį labai liūdino tai, kad jis buvo nematomas visiems. Ir jis tiesiausiu keliu nuskrido pas visko gyvo Sutvėrėją ir graudžiai jam pasidejavo.

     Šis ilgai ir mįslingai žiūrėjo į nematomą drugelį ir galų gale tarė: «Aš tave suprantu. Bet darbas jau padarytas. Ištikrūju jau nieko, visiškai nieko nebėra iš to, ką galėčiau tau duoti. Tarp kitko, jei tu turėtum kūną,  sparnus ir jausmus, ir visą kitą tai tu turėtum mirti, kaip ir visi kiti gyvi padarai. – Ar tu nori to?»

     «Taip, aš noriu būti mirtingas, jei dėl to aš visą savo gyvenimą galėsiu džiuginti žmones.» - atsakė drugelis.

     Tačiau Sutvėrėjas labai susirūpino, nes tai jis išgirdo pirmą kartą. Jis ilgai, labai ilgai mąstė ir baigdamas tarė: Aš išpildysiu tavo norą. Ir nuo šio momento tu būsi matomas, bet mirti tu neturi. Todėl aš tau neduosiu nuosavo kūno.
- Tad eik pas žmones ir būk šypsena.»

     Dieter J Baumgart

     Vertė Gytis Vaičeliūnas
     Lietuva (Lithuania - Litauen)

Rechtshinweis:
Für diesen Beitrag ist eine unkommerzielle Nutzung erlaubt, alle Rechte verbleiben jedoch beim Autor/bei der Autorin.

Interne Verweise